Visų pirma, ketinau šitą įrašą pavadinti “Trys KAUŠELIAI Italijos”, bet gerai žinodama, jog kai kurie artimi draugai pradės asocijuoti tam tikrus dalykus, nusprendžiau to nedaryti. Prieš kiek daugiau nei savaitę grįžau iš savo pirmosios mainų pasirinkimo šalies – Italijos. (Sugrįžus, vokiškas oras ir kaip visuomet pilkas Hamburgo dangus tikrai nesužavėjo, o dvidešimties laipsnių amplitudė irgi nenuteikė itin pozityviai, tad visą savaitę nesisekė sudėlioti savo minčių ir jausmų tinkamai ir parašyti šitą įrašą.). Tai buvo mano pirmasis kartas Italijoje ir tikrai nepaskutinis. Italijoje praleidome šešias nuostabias dienas – turiu pripažinti, jos buvo vienos geriausių mano mainuose.
Savaitė Italijoje buvo suplanuota ne “šiaip”. Tai EEE – YFU organizacijos organizuota savaitė Genujoje, diskutuojant apie tam tikras migracijos rūšis, problemas, stereotipus, aplankant pabėgelių stovyklas, kalbantis su jais, dalyvaujant įvairiuose su tema susijusiuose workshop’uose ir t.t. Į šį renginį suvažiavo apie keturiasdešimtkažkeli mainų moksleiviai iš įvairiausių šalių ir įvairiausiose šalyse (labai maloniai nustebino, jog į renginyje dalyvavo ganėtiani daug mainų moksleivių Estijoje, kurie teigė, jog sūreliai buvo išrasti Estijoje, kas mane vertė sunerimti dėl jų psichinės būklės) – visi buvome atrinkti iš daugelio anketų EEE-YFU organizacijoje. Tarp ten dalyvavusių žmonių – ir mano viena artimiausių draugių Simona, savo metus leidžianti Šveicarijoje, apie kurios skambius posakius ir išskirtinumą papasakosiu kiek vėliau. Šis renginys mums, mainų moksleiviams, kuriuos aš drąsiai vadinu “tam tikrais migrantais”, buvo tikrai naudingas. Juk, visų pirma, iš vienos pusės galime puikiai suprasti, kaip jaučiasi migrantai ar pabėgėliai, nes patiriame panašius jausmus ir situacijas, esam jauni ir turime šviesti save ir aplinkinius apie savo aplinką ir joje vyraujančias milžiniškas problemas, turime prisidėti prie tų problemų sprendimo. Savaitės pradžioje mano požiūris į workshop’ų organizavimą buvo skeptiškas ir buvau įsitikinusi, jog tai mano nuomonės šia tema niekaip nepakeis, tačiau savaitės eigoje tai pasikeitė (nedrastiškai) ir į viską ėmiau žvelgti pozityviomis, o ne savo ex-tikrosiomis, kaip mane pamėgo vadinti draugai, “the mean bitch in the group”, akimis. Tikrai buvo dalykų, kurie man visiškai nepatiko (pvz:. pirmoji prezentacija apie migracijos sąvoką ir skaičius, parengta renginio vadovų, kuri šiek tiek stengėsi mums “įpiršti nuomonę (vėl gi, norėjau pavartoti žodį įkišti, tačiau draugai būtų pradėję asocijuoti), migrantams pagalbą teikiančios organizacijos pristatymas, kuris prasidėjo gal ir neblogai, tačiau dėl prastokos organizacijos atstovės anglų kalbos ir keleto kitų priežaščių, pasibaigė neįdomiai ir t.t), tačiau savaitės eigoje ši problema arba puikiai išsisprendė, kaip laisvo laiko klausimas, kuomet savaitės eigoje gavome vis daugiau ir daugiau laisvo laiko, kurio puikiai užteko (ne atostogauti atvažiavome), arba išsakėm savo nuomonę apie nepatikusius dalykus ir apie tai diskutavom, klausinėjom ir tikrinom informaciją, o galiausiai, dienos pabaigoje, jaukiai su užkandžiais įsitaisę savo reflekcijos grupėse po karšta Italijos saule, kiekvieną dieną sakydavom “today was the best day”. Iš tiesų, pakalbėjus su migrantais ir pabėgėliais bei išgirdus jų istorijas, nuomonę pradedi formuoti šiek tiek kitaip.
Neveltui mes visi išvykimo išvakarėse ir atsisveikindami verkėm – dėl visko, ką patyrėme ir dėl žmonių, kuriuos sutikome per paskutinę savaitę. Aš, nors ir nedaug, palyginus su meksikiečiu Fabian aka the most wannabe LIThuanian (nes latinos labai emocingi haha), tačiau labiausiai verkiau dėl Simonos, kurią jau be galo norėjau pamatyti ir buvo labai liūdna su ja atsisveikinti, nors vėl susitiksime po dviejų mėnesių YES’e. Labai pasiilgsiu jos juokelių apie žirafas, mūsų juokelių apie Meksiką, dėl kurių daug kas pagalvotų, kad mes rasistės (bet mes ne rasistės) LIThuanian’iškumo, įžeidžiančių juokelių, mūsų keistų sąsajų su Jėzum ir jos snap’ų apie meksikiečius, belgus ir estus. Verkiau (verkėm) dėl juoko ir nuostabių akimirkų – išvykimo išvakarėse Rūtos, Simonos ir Pieterio puikiai suorganizuoto ir pravesto apdovanojimų šou ir “užbaigimo” vakarėlio, kasdieninio gulėjimo po Italijos saule deginantis (aš, kaip visada, stengiausi įdegt mūvėdama storiausius turimus džinsus), mūsų visų juokelių, meksikiečių, kurie norėjo tapti lietuviais, tačiau jiems nepasisekė ir jie tapo meksikiečiais, belgų, kurie žino daugiau apie slavų kultūrą, nei aš, gyvendama visai šalia (arba joje, jei kalbame apie Vilnių) jau septyniolika metų, australų, kurie prižadėjo atvažti kengūras į Lietuvą, amerikiečių, kurie perskaitę knygą apie Lietuvą ketino čia praleisti savo mainų metus, tačiau jų tėvai per daug bijojo rusų, nevykusios vakaro diskotekos, senegaliečių koncerto, italų savanorių, šveicarų, kurie kalba penkiomis kalbomis ir kurių geranoriškumas ir pozityvumas nesugebėjo neužkrėsti kitų, bei super mielų japonų, kuriems nerūpi, kad jie Japonijoje neturi laisvalaikio ir visų visų kitų, kurių dėka atmosfera tą savaitę buvo tiesiog nuostabi ir kiekviena diena buvo geriausia diena.
Tad visiems ateities mainų moksleiviams sakau, jei tik turėsit galimybę (primenu, jog ši savaitė kainuoja 450 eurų ir ne visos šalys gali programoje dalyvauti), dalyvaukit šiame renginyje ir pasiimkit savo tris šaukštus (o gal jums labiau patiks žodis kaušelius) Italijos.
Na ir pabaigai:
“WHAT DOES A GIRAFFE SAY BEFORE JUMPING OF A CLIF? NOTHING, SHE’S AN ANIMAL.”
Bis bald
Kietas avokadas ir nesaldus arbūzas 