Trys mėnesiai ir kas vyksta

Aš vis dar, po septynių mėnesių čia , negaliu apsakyt, kaip jaučiuosi taip, kad visi tie, kurių čia su manimi nėra, suprastų. Viskas tiesiog verda many – minčių ir jausmų, bei žiauuuuriai gerų ir blogų akimirkų tiesiog nesuskaičiuojamai daug. Jau pripratau, jog per pastaruosius septynius mėnesius tokių potyrių detaliai pasakoti nereikėjo, nes visi jaučiamės taip pat, tačiau kažkaip ir labai skirtingai. Tiesiog niekuomet nereikėjo aiškinti, kodėl taip jaučiausi, dažniausiai tisiog užtekdavo pasakyt porą žodžių ir galėdavom užbaigt vieni kitų sakinius, nes patirdavom praktiškai tą patį.

Pamenu, kai rugsėjo pradžioje skaičiavau, kiek laiko jau praėjo ir visada galvojau „bet tai kaip žiauru bus kovą, kai bus tik trys mėnesiai likę“. Ir viskas yra visiškai kitaip negu aš galvojau, kaip bus. Taip, kai kurie dalykai man nepavyko taip, kaip aš norėjau, bet kiti – tapo gal tūkstantį kartų geresni, nei aš galvojau, jog gali būti. Galbūt tik santykiai su savo hostšeima (ar čia turėtų būt du žodžiai) praktiškai nepakito, nors aš tikėjaus keleto pykčių ar nesutarimų, bet tokių situacijų dar nebuvo, dėl ko be galo džiaugiuosi. Taip, galėčiau įsivaizduoti savo gyvenimą be šios šeimos, tačiau jis būtų tok,  kaip vokiškas oras. Čia turiu omeny žiauriai pilkas ir su itin retais saulės švystelėjimais. Ai, na dar aišku beveik kasdienis lietus. Nors pastaruoju metu jau net ir Vokietijoj šviesiau daros.

Tad kas dedas viduj? (Bandau sutrumpint nuo kokių septynių puslapių iki veinos pastraipos). Džiaugsmas, namų, o ypač, draugų ilgesys, kartais šiek tiek liūdesio, persimainusio su nepritapimo jausmu, ryžtas, didžiavimasis savimi, baimė. Džiaugsmas ir ta lengva baimė sukelia man daugiausiai abejonių ir visokių nesąmonių mano viduje. Džiaugsmas dėl išmoktos tikrai nelengvos kalbos, sutiktų naujų beprotiškai nuostabių žmonių, savo hostšeimos, tiesiog pasakiškai gražaus ir įvairaus Hamburgo, kuriame gyventi yra tiesiog „AAAAAAAAAAA“, visko, ką pavyko išmokti per šiuos septynis menėsius, kantrybės, tiesiog tų puikių dienų, kuomet nebūtinai turi „švęsti“ (ir daugiau), kad pasijustum kažką patyręs – kai užtenka tiesiog trumpai pasivaikščiot kokioj (ne)naujoj nemtytoj miesto vietoj ir išgert kavos, kiekvienos šypsenos ir tiesiog kiekvienos dienos, kokia ji bebūtų. Bet, kartu su visu šituo džiaugsmu mane visą laiką lydi šiokia tokia baimė, o gal tiesiog nežinomybė. Tiesiog kažkaip sunku įsivaizduoti, kaip jausiuosi grįžusi į Lietuvą. Esu girdėjus labai daug istorijų, jog grįžus namo kaip tik buvo dar sunkiau prie visko vėl iš naujo prisitaikyt ir kai kurie išvis kelias pirmąsias dienas praleido užsirakinę kambary, valgydami šokoladus ir visaip „depresuodami“. Tikiuosi, jog taip blogai man nebus, bet visą laiką mąstau, kaip stipriai bus pasikeitęs mano požiūris, palyginus su aplinkiniais, ar sunku bus vėl susitaikyt su tuo, jog aplinkiai Lietuvej tikrai nebus tokie draugiški ir paslaugūs, o močiutės bus nepakančios plėšytiems džinsams. Kuo dažniau, pagalvoju, ką aš čia veiksiu dar tris likusius mėnesius, nes pagrindinį savo tikslą jau pasiekiau – galiu drąsiai sakyt, kad vokiečių kalbą išmokau ir jei kas nors galvoja, jog tai sakyti yra labai arogantiška, tai tuomet aš labai džiaugiuosi būdama arogantiška. Atrodo, jog lyg jau nebebūtų ko daugiau išmokt. Bet likę trys mėnesiai tikrai nebus išsvaistyti veltui ir, manau, leis šitą patirtį užbaigt labai gerai.

Iš tikrųjų jaučiuosi labai keistai, nes be galo pasiilgau savo šeimos, ypač draugų, Vilniaus, sūrelių bei lietuviškų juokelių. Labai džiaugiuos, kad sugebėjau išmokt vokiečių kalbą, dėl kurios beje verkiau ne vieną ir ne du kartus, tačiau ši kalba, kad ir kokia įdomi man bebūrų, jau pradeda „užknisti juodai kartais“. Tiesiog jau noriu įėjus į parduotuvę sakyti „Laba diena“, o ne „Guten Tag“.

Ir vis gi, su visomis savo baimėmis, jog būsiu nesuprasta, teigiu, jog  su nekantrumu laukti tos akimirkos, kuomet nusileidus lėktuvui pagaliau galėsi gyvai pamatyti ir apkabinti savo šeimą, visiškai nėra  bloga ar nenormalu, tai net netrukdo mėgautis likusiu laiku. Ir jau gal tūkstantąjį kartą šiam tekste paminėtus žodžius „be galo“ paminėsiu dar kartą – be galo džiaugiuosi, jog nusprendžiau pasilikti čia visiems metams, nes pamatyti saulę Hamburge yra taip gera, kaip po šešių mėnesių pagaliau suvalgyt dėžę sūrelių.